15-a diena: Kaip persikelti per upę?

• Nuo - Iki: Thai Tam Motel – Bao Lac Sunny Homestay

• Atstumas: 87,2 km, 3:11h

• Keliai: QL4C – DT217

• Nakvynė: Bao Lac Sunny Homestay, Double room su oro kondicionieriumi 12 Eur už naktį, be pusryčių

Prieš palikdamas Dong Vanʼą nusprendžiau nuplauti savo Winnerį. Kitoje motelio gatvės pusėje buvo tai, ko man reikėjo – Rua Xe. Ten, kur yra šis užrašas, vietnamiečiai nuplaus motociklą. Mano Winneris gavo vandens srovę iš vietinės kercherio kopijos, muiluotą kempinę, vėl srovę vandens, oro iš kompresoriaus (nupūtė vandenį iš ten, kur sunku nuvalyti) ir sausą skudurą – tuo buvo nušluostyti net ratai. Šis 15 minučių darbas kainavo tik 20K VND (0,80 Eur). Būtų paprašę 100K (4 Eur) – net nebūčiau pagalvojęs, kad per daug. Bet ne – toks dviejų vyrų darbas Vietname yra vertas mažiau negu vieno euro. Įpratusiam prie kainų Europoje sunku patikėti, kad tai įmanoma.

Už Dong Vanʼo kelias vingiuoja aukštyn ir po kokių 5 km prasideda Ma Pi Lengʼo kalnų perėja. Iki šios vietos per penkiolikos dienų kelionę mačiau daug grožio, bet čia vėl važiavau išsižiojęs, stojau, kur tik buvo tinkamesnė vieta, ir visu kūnu siurbiau įspūdžius. Kelias per Ma Pi Lengʼo perėją pakyla į 1500 metrų aukštį, vienoje pusėje matai dar kilometrą į dangų iššovusius kalnus, o kitoje – kilometro gylio upės slėnį. Ne veltui ši Ha Giangʼo kilpos atkarpa vadinama įspūdingiausia. Jos praleisti nevalia.

Siauru vingiuotu keliuku galima leistis prie upės ir ja valandėlę kitą paplaukioti laivu. Man patarė, kad neverta. Laive susirenka daug vietinių keliautojų, juos plukdo į pusvalandžio asmenukių sesiją prie stačių tarpeklio uolų, tada užsuka į kavinę, į kurią patekti galima tik už pinigus. Manęs tokia programa nežavėjo, taigi nusprendžiau judėti toliau pagrindiniu keliu.

Atvažiavę į Meo Vacʼo miestelį dauguma Ha Giangʼo kilpos keliautojų tęsia kelionę QL4C keliu. Danny man patarė prieš Meo Vacʼą pasukti į kairę ir iki Bao Lacʼo važiuoti DT217 keliu. Sakė, kelias bus tuščias, vingiuos puikiomis karstinių kalnų panoramomis, bet smagiausias dalykas šiame kelyje – po 25 km reikės persikelti per upę bambukiniu plaustu. Danny patarimas think outside the loop buvo išties vertingas, bet kodėl jis man nepatarė, kad prieš bambukinį plaustą ir po jo kelio... nėra?! Tiek outside the loop aš nesitikėjau.

Iš pradžių gūglas nuvedė prie užtvenktos upės, kur jokio kelto nebuvo. Vieta graži, sustojau prasimankštinti ir padaryti kelių nuotraukų. Atidžiai patikrinau žemėlapį – rodo važiuoti atgal į kalną ir į kairę. Atvažiavau į tą vietą, o ten – tik vietnamiečio kiemas. Aha, reikėjo ne taip stipriai į karę... Važiavau, važiavau, kol keliukas tiek susiaurėjo, kad kokius 20 metrų turėjau spirtis kojomis atgal iki kišenės kalno šlaite, kad apsisukčiau. Grįžau į pagrindinį kelią ir per Google Translate paprašiau vietinių pagalbos – kaip persikelti per upę? Mano nuostabai, jie parodė į takelį, kurio net nemačiau. Tiksliau, man atrodė, kad ten pėsčiųjų takas. Bet sakė važiuoti ten...

Tokiam molio takeliui reikia off-road motociklo, ne Winnerio su asfaltui skirtomis padangomis. Taip pat reikia patyrusio motociklininko. Bet ką, aš nesugebėsiu? Koks šimtas metrų buvo pusė bėdos. Kitas šimtas – pajutau, kad ne aš valdau motociklą, o mane kaip keleivį valdo motociklas ir kelio nelygumai. Po vakarykštės liūties viename posūkyje molis buvo gerai neišdžiūvęs, priekinis ratas pateko į gilią provėžą, ir nespėjęs nė mirktelėti dribau ant šono. Prie mano kairės kojos prigludo 122 kg (plius benzino bake ir daiktų svoris) sveriantis Winneris.

Prieš krisdamas važiavau pirma pavara, greitis buvo minimalus, metro aukščio žolė šonuose – minkšta. Nerimavau dėl mane užgulusio motociklo ir prispaustos kojos. Bet nuo rimtesnių nubrozdinimų ir žaizdų apsaugojo tvirti batai ir trekingo kelnės. Jei būčiau buvęs su šortais ir šlepetėmis, kaip važinėja ne vienas užsienietis turistas, žaizdų kairėje kulkšnyje ar blauzdoje nebūčiau išvengęs.

Tai buvo antras rimtesnis nuotykis mano 23 dienų kelionėje Šiaurės Vietname (pirmas kylant į Bambukų mišką Mu Chang Chai). Džiaugiausi, kad viskas baigėsi laimingai, pakėliau Winnerį ir tęsiau nusileidimą iki upės galvodamas, kokie dar nuotykiai laukia šiame kelyje. Pagaliau privažiavęs upę supratau, kad ne veltui čia atvažiavau. Bambukinis plaustas buvo kitoje upės pusėje, ant jo stovintis koks dešimtmetis berniukas rankomis traukė už skersai upės ištiesto lyno, lėtai artėdamas į krantą mano pusėje. Vaizdas kaip iš filmo (nepamenu, kokio), turėjau sau įžnybti, kad patikėčiau, jog prie upės tikrai stoviu aš.

Perkėlimas per upę kainavo 20K VND (0,80 Eur), dar 20K kupiūrą įbrukau berniukui arbatpinigių. Krante du takai kilo į kalną, berniukas man parodė į dešinį ir aš... vėl kelyje, kurio nėra! Ir taip kokius 5 kilometrus, kol pakilau ant kalno. Bet ir ten neradau normalaus kelio – 10 ar daugiau kilometrų vilkausi duobėtu molio taku. Paskui molį pakeitė skalda, o vėliau priartėjau prie statomo naujo tilto, už jo kelias tapo padoresnis ir jau galėjau įsijungti net trečią pavarą. Galop privažiavau šviežut šviežutėlę betono atkarpą ir supratau, kad šioje upės pusėje DT217 yra remontuojamas. Jeigu remonto darbai nesustos, po metų kitų kelias bus net labai normalus. Bet iki tol siūlau rimtai pagalvoti, ar esate pasiruošę tokiems nuotykiams.

Likus 20 km iki Bao Lacʼo pastebėjau, kad priešais atvažiuojantys vietiniai ant motorolerių apsigaubę plastikiniais pončais. Geriau nelaukti, kol pradės lyti, todėl sustojau apsirengti pončo ir užsimoviau maišelius ant batų. Kaip ir tikėjausi, už kelių kilometrų jau lijo.

Lijo visą vakarą, todėl atvykęs į Bao Lac Sunny Homestay nusiprausiau po dušu, persirengiau ir išskleidęs skėtį išėjau trumpai pasivaikščioti. Kelionė iš Dong Vanʼo buvo ilga, jau temo. Nusprendžiau užsukti į kirpyklą ir susitvarkyti dvi savaites neprižiūrėtą barzdą. Pirmoje kirpykloje dvi moterys papurtė galvas – ne, barzdų jos nekerpa. Bet šalia radau kitą kirpyklą, ten jaunas vyrukas net apsidžiaugė pamatęs mano išsidarkiusią barzdą. Rankų kalba paaiškinau, ko noriu ir ko ne. Per 15 minučių sutvarkęs barzdą jis dar palygino smilkinius, apkirpo aplink ausis ir nuskuto kaklą. Kai paklausiau kainos, vėl buvo sunku patikėti – paprašė tik 30K VND (1,20 Eur).

Taip pigiai apsikirpęs svarsčiau, gal ieškoti geriausio Bao Lacʼo restorano ir užsisakyti brangiausią patiekalą. Bet čia išgirdau šūksnį iš viršaus – antrame gatvės restoranėlio aukšte jauni vietnamiečiai man mojo ranka ir kvietė pakilti iki jų. Ten ant stalo garavo Lau, o vietinio jaunimo grupelė man žaibiškai įpylė laimingojo vandens. Ir tada tostas... už Leniną!

Paklausiau, kodėl jau ne pirmą kartą girdžiu tokį tostą. Gal yra koks anekdotas, kurio aš nežinau? Kodėl Leninas? Trys vaikinai ir dvi merginos ne tobulai, bet suprantamai angliškai paaiškino – Leniną jie myli. Iš visos širdies! Leninas yra vietnamiečių laisvės simbolis. Nes jeigu ne Leninas (ir Hošiminas, kurį mano pašnekovai vadino Lenino mokiniu), Vietnamas neva būtų likęs Prancūzijos ar Kinijos kolonija, o vietnamiečiai nebūtų laisvi žmonės, kokie yra dabar.

Viskas, ką aš pasakojau apie Leniną, jiems skambėjo kaip keistuolio turisto iš nežinomos šalies (Lietuvą žinojo tik vienas iš tų trijų mokytojų, su kuriais vakarojau prie alaus Son La) juokeliai. Iš pradžių užsispyręs bandžiau jiems aiškinti, kad jie labai klysta dėl Lenino. Bet greitai supratau, kad per vieną vakarą nieko nepakeisiu. Ypač jei žmonės šventai tiki, kad Leninas jiems atnešė laisvę.

Kai jau atsistojau ketindamas eiti, kompanija man padėkojo už linksmą vakarą ir neleido pačiam susimokėti. Jau antras kartas, kai nepažįstami vietiniai sumoka už mano vakarienę. Kaip sakiau, vienas iš Vietnamo stebuklų – didžiulis žmonių svetingumas. Ir net nesvarbu, kad aš kalbu kažkokias nesąmones apie jų Leniną.