9-a diena: Iš bambukų miško į... Prancūziją

• Nuo - Iki: Mu Cang Homestay – Cat Cat Galerie d’Art

• Atstumas: 138 km, 3:39h

• Keliai: QL32 – QL4D

• Nakvynė: Cat Cat Galerie d’Art, Deluxe Double Room with Balcony su oro kondicionieriumi 34 Eur už naktį, su gausiais pusryčiais

Mu Cang Homestay yra gatvės pakraštyje, todėl šeštą ryto pabudau nuo transporto triukšmo. Guliau 23 valandą, miegojau septynias valandas, taigi buvau žvalus ir pasiruošęs naujos dienos nuotykiams. Dušas, valandėlė knygos ar naujienų skaitymo, minčių užsirašymas, kelionės maršruto peržiūrėjimas – įprastas mano rytinis ritualas. Aštuntą ryto nebegalėjau atsispirti alkiui, apsižergiau Winnerį ir nuvažiavau kelis kilometrus iki Mu Cang Chai centro. Greitai radau hipsterišką kavinukę su terasa virš upės, linksmas vyrukas iškepė trijų kiaušinių sunny side up kiaušinienę, patiekė ją didelėje lėkštėje su pomidorais bei agurkais. Ir dar su šiltu, sviestu varvančiu prancūzišku batonu! Nepaminėjau, kad Ta Xua ir dar kartą anksčiau kiaušinienę pusryčiams valgiau be duonos – jos šeimininkai neturėjo. O čia Bahn Mi (išvertus – „duona“) kaip Paryžiuje. Tai dar vienas geras dalykas, ko vietnamiečiai išmoko iš kolonistų prancūzų. Beje, Bahn Mi jie vadina ne tik paprastą prancūzišką batoną ar duoną, bet ir populiarų pusryčių patiekalą – prancūziško batono sumuštinį su mėsa, paštetu arba omletu, paskanintą daržovėmis ir padažu. Dažnai tokį sumuštinį suspaudžia minutei karštame elektriniame grilyje. Skanu, galima nusikąsti liežuvį! Atsiminkite ir būtinai paragaukite atvykę į Vietnamą – Bahn Mi.

Sukirtau kiaušinienę, išgėriau kondensuotu pienu pasaldintos kavos, sėdau ant motociklo ir lygiai 9 valandą jau buvau prie taško, kuris gūgle rodė kelio į bambukų mišką pradžią. Čia laukė pirmas siurprizas – žmonių minia. Neskaičiavau, bet tikrai būriavosi per 50 žmonių: turistų, iš esmės vien vietnamiečių, gal dar grupelė kinų ir vietiniai gidai su motoroleriais – jie pasisodina turistą už nugaros ir kelia į kalną. Man nereikia gido, aš su savo Winneriu! Susimokėjau 20K VND (0,80 Eur) už bilietą, minia prasiskyrė ir aš pajudėjau į kalną. Čia laukė antras siurprizas – kelias siauras, motorolerių išvagotas, status, su aštriais posūkiais ir pavojingu šlaitu šone. O dar grandinėle važiuoja kiti motociklai. Ir į abi puses! Burzgiau pirma pavara, važiavimas priminė pasivaikščiojimą lynu cirko arenoje. Sustoti negalėjau, nes sustabdysiu visą eismą, o apsisukti ir leistis žemyn nepakilus iki viršaus neįmanoma. Ką gi, galvoju, turiu nenuvirsti nuo skardžio, privalau pasiekti viršūnę, aš gi galiu! Net nesupratau, kaip priekinė padanga kryptelėjo molio vagoje ir mane su Winneriu švystelėjo iš siauro takelio. Tik dėl gerų batų sugebėjau tvirtai įsispirti į kietą pagrindą ir sustabdyti motociklą, kol jis dar nenuvirto nuo šlaito. Stenėdamas šiaip taip išlaikiau 122 kg sveriantį motociklą horizontalioje padėtyje, įjungiau pirmą pavarą ir, lėtai minkydamas sankabą, stebuklingai grįžau į taką. Likusį kelią važiavau sukandęs dantis, bet patenkintas savimi, kad vis dar esu sveikas.

Pakilimą į bambukų mišką rekomenduoju rinktis ant gido motorolerio. Bet jeigu esate labai patyręs motociklininkas arba perdėtai savimi pasitikite (kaip aš), važiuokite savo jėgomis ir manęs nekaltinkite, kad nuvirsite nuo skardžio!

2,2 km pakilimas į kalną yra įspūdingas ne tik dėl pavojų, bet ir dėl grožio. Visas Mu Changʼo regionas yra nusėtas ryžių ir kukurūzų terasomis, jų grožis hipnotizuoja. Ši panorama visa didybe atsiveria pakilus į aikštelę, nuo kurios dar kelis šimtus metrų reikia žingsniuoti pėsčiomis iki bambukų. Ten dvi močiutės įsisukusios pardavinėti bilietus po 20K VND (abejoju, kad oficialiai), bet tai tik 0,80 Eur, dėl to neverta sukti galvos.

Smagu pasivaikščioti po mišką, kuriame auga... meškerės (vaikystėje Molėtuose su broliu žvejojome bambukinėmis meškerėmis). Beje, bambukas – ne medis, o žolė. Todėl čia ne bambukų miškas, o bambukų pieva! Gyveni (keliauji) ir mokaisi.

Nusileisti nuo bambukų pievos buvo lengviau nei pakilti. Nežinau, ar būtų įmanoma tai padaryti su automatine pavarų dėže. Per lietų – tikrai ne. Man labai pasisekė, nes vos grįžau į Mu Cangʼo svečių namus, dangų užtraukė debesys ir prapliupo lietus. Patikrinau Weather Radar kritulių žemėlapį – pamačiau, kad lietus šios dienos kelionės kryptimi turėtų baigtis po kokių 20 kilometrų. Tai buvo ženklas užsimesti pončą, apsiauti batų apsaugas ir – į kelionę.

Važiuoti per lietų reikia atsargiai. Kelio vingiuose, ypač žemumose, būna smėliuko. Šlapias jis labai slidus. Nieko nėra blogiau, kaip per stipriai spustelėti priekinį stabdį, blokuoti ratą ir posūkio viduryje atsigulti ant šono. Apie tai būtina pagalvoti ir važiuojant sausu keliu, bet lyjant budrumo prarasti nevalia nė akimirką. Jaučiau, kad su patirtimi, t. y. šimtais kilometrų Vietnamo keliais, tas budrumas tampa instinktyvus. Imu nesąmoningai justi greitį, posūkio kampą, kelio dangos nelygumus, motociklas tarsi tampa kūno dalimi. Imu pasitikėti savimi ir motociklu. Bet tai nereiškia, kad važiavimas motociklu yra saugus užsiėmimas. Net jeigu 100 % jauti ir kontroliuoji savo motociklą, kitų eismo dalyvių, vairuojančių bet kokią dviratę, keturratę ar dar kitokią transporto priemonę, tu nekontroliuoji. Daug nelaimių atsitinka dėl kitų vairuotojų kaltės.

Lietus baigėsi anksčiau, gal po kokių 10 kilometrų. Jaučiau šiltus saulės spindulius, bet pavažiavau su ponču dar keliolika minučių, kad jis išdžiūtų (kitaip kabėtų šlapias visą naktį).

Sustojau prie kalnų upės, pažiūrėjau į laikrodį (buvo jau po pirmos) ir likusius 110 km nusprendžiau važiuoti nesustodamas. Orų prognozė Sa Pa rodė lietų, žinojau, kad į kalnų kurortą laukia 15 km pakilimas serpantinais, todėl nebeturėjau laiko grožėtis aplinka. Taigi sustojau jau ant kalno viršūnės prie Sa Pa nusifotografuoti su fantastiška kalnų panorama. Jei ne lietus, vėjas ir vakarėjanti saulė, šioje vietoje būčiau norėjęs pabūti ilgiau.

Sa Pa visą vakarą lijo lietus. Apsigyvenau kolonijinės architektūros Cat Cat Galerie d’Art viešbutyje su tokiu vaizdu į slėnį, kad nėjau į dušą, kol visiškai nesutemo, – taip buvo smagu sėdėti balkonėlyje ir šypsotis kalnams. Nors niekad taip nedarau, šįkart iš mini baro pasiėmiau skardinę Saigon alaus ir sūdytų anakardžių – jų man trūko iki visiško orgazmo.