4-a diena: Keturios kartos vienoje sodyboje

• Nuo - Iki: Tai Dam Homestay – Meadow Mai Chau Homestay

• Atstumas: 137 km, 3:00h

• Kelias: CT02

• Nakvynė: Meadow Mai Chau Homestay, Double room with Terrace su oro kondicionieriumi 12 Eur už naktį, su pusryčiais

Tai Dam Homestay kambariuose nėra oro kondicionierių. Vėliau kelionėje nakvojau dar keliuose kambariuose tik su ventiliatoriumi ir viskas buvo puiku, bet kelionės pradžioje mano organizmas dar buvo nepripratęs prie Vietnamo karščio ir drėgmės. Miegojau normaliai, nebuvo siaubingai karšta. Bet ryte nusiprausęs duše nespėjau nusišluostyti ir ėmiau prakaituoti. Vėl lindau po dušu. Pusryčiaujant prakaitas tekėjo upeliu. Dar kartą nusiprausiau ir išėjau pasivaikščioti po ryžių terasas, už kurių nusileidus šlaitu kilometrą du teka sraunus krioklys. Šeimininkas pasakojo, kad šioje sodyboje gyvena keturios jo giminių kartos. Devyniasdešimtmetė močiutė vis dar audžia medinėmis staklėmis spalvingas staltieses, skaras ir užuolaidas, o jos proproanūkis pravirksta jaunutei mamai ant rankų. Prieš 30 metų, kai šeimininkas dar buvo paauglys, su tėčiu eidavo medžioti, o kai pasisekdavo nukauti kokį žvėrį, jį kelias dienas vilkdavo vežimu iki artimiausios gyvenvietės parduoti. Be medžioklės, žinoma, dirbo ryžių terasose, laikė vištas, kiaules, karves, tvenkiniuose veisė žuvis. Tačiau gyvenimas pasikeitė ir medžioti tankiuose kalnų šlaituose nebereikia. Nes komunistų valdžia leido šeimoms teikti paslaugas – imtis verslų. Taip atsirado svečių namai ir turistai, mokantys už nakvynę tiek, kiek anksčiau medžiojant ne visuomet pavykdavo užsidirbti per kelis mėnesius.

Pasigrožėjęs kriokliu ir išstudijavęs ryžių terasų vandens aprūpinimo sistemą, žliaugiant prakaitui susipakavau daiktus, prisitvirtinau viską prie Winnerio, dar kartą apsilankiau duše ir sėdau ant balno. Įjungęs pirmą pavarą lėtai nusileidau nuo stataus šlaito ir apie 10 km grįžau vakarykščiu keliu iki CT02. Grįžti tuo pačiu keliu nė kiek nenuobodu – matai vaizdus, kurie važiuojant kita kryptimi buvo už nugaros, taigi viskas aplink atrodo kaip naujame kelyje. O įspūdingą ryžių terasų šlaitą, didingą slėnį ar upės vingį antrą kartą pamatyti būna dar smagiau.

37 km CT02 vingiuoja tarp ūkininkų sodybų, kyla ir leidžiasi per neaukštus, tankiai medžiais apaugusius šlaitus. Paskui CT02 susilieja su kitu keliu, kuriuo velkasi dūmus ir dulkes skleidžiantys sunkvežimiai bei autobusai. Tenka nusiliesti šalmo žandikaulį ir akis visiškai užsidengti apsauginiu stiklu. Dideles mašinas norisi kuo greičiau aplenkti, bet kelias vingiuotas, ne visuomet greitai pavyksta. Dar blogiau, kai didžiulės transporto priemonės važiuoja iš priekio – jų reikia saugotis labiausiai.

Likusius 18 km iki Mai Chau nuvažiavau per 30 minučių niekur nestodamas ir per daug nesidairydamas. Miestelyje prisipyliau baką benzino, pasisukinėjau siauruose keliukuose ir nesunkiai radau į platų ryžių lauką žiūrinčius Meadow Mai Chau svečių namus. Manęs laukė paslaugi šeimininkė, pasiūlė vakarienę (davė pasirinkti patiekalus iš angliško meniu), tada mediniais laiptais palydėjo iki rezervuoto kambario. Už 10 Eur vienai nakčiai buvau rezervavęs kambarėlį su ventiliatoriumi, bet prisiminęs, kaip ryte sruvau prakaitu, paprašiau kambario pirmame aukšte su oro kondicionieriumi. Papildomai sumokėjęs 2 Eur turėjau vėsų ir sausą kambarį su privačiu dušu (kitų kambarių gyventojai dalinasi dviem dušo, tualeto ir prausyklos patalpomis kitoje terasos pusėje).

Buvo po trijų, saulė kaitino drėgną orą iki 38 laipsnių karščio. Po dviejų dienų Winnerio balne normaliai skaudėjo uodegą – pajutau atsisėdęs ant medinio suoliuko. Po uodegikauliu pasikišau pagalvę (ak, kaip gera!), iš šaldytuvo pasiėmiau butelį Saigon alaus ir leidau sau pailsėti skaitydamas A. G. Riddleʼio The Long Winter trilogijos antrąją knygą The Solar War. Skaičiau kone dvi valandas, tikriausiai būčiau skaitęs ir ilgiau, bet pagalvė tarp suoliuko ir mano minkštimų komforto nebeteikė, o dar ir sprando skausmeliai nedžiugino. Tai kaina, kurią tenka mokėti pirmą kartą motociklu važiuojančiam keliauninkui. Atsistojau prasimankštinti. Supratau, kad man mirtinai reikia masažo. Geros mintys reikalauja veiksmo, taigi sėdau (atsargiai padėjau uodegą) ant Winnero ir su saulėlydžiu patraukiau link artimiausios masažo įstaigėlės, kurią Google Maps rodė Lacʼo kaimelyje už 3 km. Arba už 2,5 km, jeigu siauručiu takeliu per ryžių lauką (važiavau vienu keliu, grįžau kitu). Beje, Lac Village man patiko – ten koks tuzinas svečių namų, restoranėlių ir barų su vaizdingomis terasomis. Jei būčiau žinojęs, galbūt būčiau norėjęs čia apsistoti nakčiai, ypač Mai Chau Sunset Boutique viešbutėlyje su baseinu.