7-a diena: Ant drakono nugaros

• Nuo - Iki: Lu Homestay Ta Xua – Phong Lan Hotel

• Atstumas: 104 km, 2:49h

• Keliai: DT112 – QL37 – AH13

• Nakvynė: Phong Lan Hotel (gūgle reikia ieškoti Khách Sạn Phong Lan) Single Room su oro kondicionieriumi 10 Eur už naktį, be pusryčių

Rytai Ta Xua būna nuostabūs. Kylant saulei lėtai sklaidosi debesys, atsiveria didinga slėnio ir kalnų panorama. Pusryčių išėjau ieškoti pagrindinėje ir vienintelėje gatvėje bundančiose kavinėse-restoranėliuose. Vietiniai kalniečiai – H‘mong gentis – pakelėje nuo ankstyvo ryto ant žarijų kepa rūkytas dešras, vytintą jautieną ir lipnius ryžius bambuko vamzdelyje, dūmas verčia gurgti skrandį. H‘mong genties patiekalų paragavau vakar vakare su Saigon alumi (už viską sumokėjau 80K VND – 3,15 Eur), o pusryčiams ieškojau, kas man iškeps kiaušinienę. Toks europietiškas pageidavimas gali būti iššūkis, nes vietiniai ryte valgo Pho Bo, Bun Cha arba kažkokią košę (neragavau, košių nemėgstu). Pasisekė gauti kiaušinienę svečių namų (pavadinimo neįsidėmėjau) valgyklėlėje su girgždančia medine terasa ant stogo, nuo kurio grožėjausi didinga Ta Xua panorama.

Nemažai keliautojų Ta Xua nakvoja dvi naktis, nes kalnuose nuobodžiauti neįmanoma, čia daug takų takelių rimtiems pasivaikščiojimams. Viena vieta, kurią reikia būtinai pamatyti, yra Drakono Nugara. Iki jos veda siauras, vietomis labai duobėtas, bet su fantastiškomis panoramomis 12 km keliukas. Pati Drakono Nugara, arba stuburas (Dragon‘s Spine), yra takelis kalno ketera, kurios linkiai primena drakono nugarą. Keteros prieigose yra svečių namai ir medinių pavėsinių-kavinių, čia verta užsisakyti puodelį stiprios vietnamietiškos kavos su saldžiu kondensuotu pienu ir smagiai padūsauti prieš didingą kalnų panoramą. Sužavėtas gamtos vienoje terasoje aš prarymojau gerą valandą. Lengvas vėjelis nupūtė Lietuvoje likusių rūpesčių ir streso trupinius, mintyse rikiavosi scenarijai būsimoms mano knygoms. Gerai, kad visuomet nešiojuosi užrašų knygutę ir rašiklį, nes tiek šaunių minčių nesinorėjo palikti ištirpti debesyse.

Kelias pirmyn, pasisėdėjimas, kelias atgal – susipažinimas su Drakono Nugara užtruko ilgiau nei 3 valandas. Vos spėjau susikrauti daiktus ir išsikraustyti iš viešbučio iki 12 valandos (sakau, Ta Xua reikia dviejų naktų). Nusileidimas iki Bac Yenʼo, iš kur pakilau vakar, buvo smagus ir dosnus vaizdų. Vėl įsitikinau, kad važiuoti tuo pačiu keliu, tik į priešingą pusę, yra tas pats, kas važiuoti nauju keliu.

QL37 kelio ruožas yra labai vaizdingas, ypač vietose, kur kelias pakyla aukštyn, atsiveria magiškos kalnų slėnių panoramos. Kelis kartus stojau pasigrožėti, stebėjausi, kaip ant tokių stačių šlaitų įmanoma auginti kukurūzus. Mano pagarba darbštiesiems vietnamiečiams jau pasiekė 10 balų lygį (o dar net nemačiau tų neįtikėtinų ryžių terasų, kurios laukė ateity).

Likęs 40 km AH13 kelias buvo automagistralė su autobusais ir sunkvežimiais, taigi nusileidau šalmo žandikaulį, išsirinkau baltą Hyunday Santa Fe kaip palydovą ir taip 60–70 km/val. greičiu be rūpesčių atvažiavau iki Son La. Kartą suklydęs sankryžoje, susiradau Phong Lan viešbutį, požeminiame garaže pastačiau Winnerį, nusiprausiau, persirengiau ir išsiruošiau susipažinti su miestu. Nesitikėjau, kad šis vakaras man bus bene ilgiausias ir nuotaikingiausias!

Son La yra maždaug Šiaulių dydžio miestas. Gatvėse šviežias asfaltas, nauji šaligatviai, centre šiuolaikiškos architektūros gyvenamasis kvartalas, greta modernus Vincom Plaza prekybos centras su vietine maksima, mums pažįstamų prekių ženklų parduotuvėmis ir Vinfast automobilių salonu. Kam įdomu, pasidomėkite – Vietnamas turi savo automobilių gamintoją, įkurtą 2017 metais ir siūlantį akį traukiančius, technologiškai pažangius automobilių modelius. Vinfast FV e34 žali elektromobiliai Son La įdarbinti taksi, tai šiam miestui suteikia grožio, tvarkos ir solidumo. Dar viena Son La įžymybė – milžiniška Ho Chi Minhʼo aikštė, į kurią, spėju, sutilptų visi Son La gyventojai, įskaitant visus vaikus ir senelius. Aikštėje, kaip dera, tautos Tėvo paminklas su masyvia akmenine siena, kurioje skulptoriai iškalė svarbius socialistinio gyvenimo motyvus.

Mano vakaras Son La prasidėjo prisėdus Quan Bia Xanh restoranėlyje. Buvo karšta, maniau, atsivėsinsiu vienu kitu bokaliuku Hoi alaus, kainuojančiu vos 10K VND (0,40 Eur). Prie gretimo staliuko alų gurkšnojo trys vyrai. Minutę kitą varstę mane žvilgsniais, pakvietė prisėsti prie jų. Kamon, sako, sit, by gest. Išlenkėme po keliolika bokalų, paragavome įvairių patiekalų, tarp jų ir čirškintų cikadų su bambukų drožlėmis ir aštriai rūgščiu padažu, per Google Translate pasišnekėjome apie gyvenimą, tautų draugystę ir Vietnamą, po kurį man taip patinka keliauti. Naujų draugų vardų neprisimenu. Pamenu tiek, kad jie yra mokytojai (matematikos, fizikos ir fizinio), be galo draugiški ir malonūs, o po trijų valandų pasisėdėjimo apmokėjo visą sąskaitą. Mano priekaištus atstūmė nuolat kartodami no no, ju ma gest!

Ir tai ne atsitiktinumas. Ir vėliau turėjau dar ne vieną progą įsitikinti, kad vietnamiečiai yra labai svetingi, draugiški, geranoriški. Net jei mes radikaliai skirtingai suprantame istoriją, vertiname politikas, interpretuojame įvykius ar jų priežastis. Vėliau susipažinęs su daugiau vietnamiečių, supratau, kad nenoriu jiems įrodinėti tiesų, kuriomis aš tikiu. Nes jie kitaip mato tuos pačius dalykus ir to pakeisti per vieną vakarą prie alaus aš nesugebėsiu.