8-a diena: Neįmanoma neperesivalgyti

Vienas smagiausių, vaizdų turtingų maršrutų. Čia buvo aukštais kalnų šlaitais vingiuojančių ruožų, plačių slėnių, upių, tiltų, užtvankų, rožių plantacijų, tuštutėlių betonkelių atkarpų su stačiu pakilimu pirma pavara, kaimelių su Thai ir H‘mong etninių grupių spalvingai apsirengusiomis moterimis. O dienos pabaigoje išvydau nesuvokiamo grožio ryžių terasas kalnų šlaituose, kuprotose kalvose ir upių krantuose. Stojau pakelėje kelias dešimtis kartų, įspūdžių maloniai prislėgtas dūsavau ir gailėjausi, kad reikia važiuoti toliau. Net skaudėjo giliai krūtinėje, kad negaliu čia likti ilgiau. Atrodė, noriu įsilieti į laukuose plušančių vietnamiečių gretas ir likti gyventi nedidelėje trobelėje ant šlaito, kur rytais kelčiausi su saule ir rašyčiau knygas... Iškvėpdavau ir važiuodavau toliau, akimis rydamas naujus įspūdžius, atsiveriančius už kiekvieno posūkio.

Mu Cangʼo svečių namai buvo lyg vyšnaitė ant tortuko – paprastas, pigus, dviejų aukštų, medinis rojaus kampelis su žuvyčių tvenkinėliu, jaukiais kambarėliais svečiams ir atvira terasa, kur galima atsipūsti vienam ar pabendrauti su kelionės įspūdžių sočiais ir laimingais bendraminčiais. Negana to, namų šeimininkas pakvietė vakarieniauti su jo šeima, gyvenančia namelyje kitoje gatvės pusėje. Susėdome ant grindų, viduryje kvapniai garavo Lau (puodas su sultiniu ant dujinės degyklos, į kurį svečiai patys įdeda mėsos, makaronų, daržovių ir verda sriubą taip dozuodami ingredientus, kaip šauna į galvą). Dar buvo aliejuje pačirškintų springrolų ir keptos anties. Buvo ir laimingojo vandens – į japoniškąją sakę panašios vietnamietiškos ryžių degtinės, kuri geriama iš mažučių indelių vienu metu su visais, arba kai kas nors iš svečių prieina, prisiliečia ranka ir pasiūlo išgerti 1:1 – po to būtinai sakomas koks komplimentas, palydimas rankos paspaudimu. Per vakarienę prie manęs lėtai, nedrąsiai artėjo aštuonmetė šeimininkų dukra. Po kurio laiko pagaliau išdrįso timptelėti už barzdos. Tada prisėdo šalia ir taisyklingai angliškai paklausė, ar aš esu matęs sniegą. Parodžiau nuotraukas su lietuviškos žiemos pusnimis ir kadrus iš slidinėjimo atostogų Alpėse. Šiaurės Vietname yra 3 km aukščio kalnų, ten žiemą pasninga, bet Mu Cang Chai mergaitei paliesti sniegą kol kas atrodė neįgyvendinama svajonė.

Lau vietnamiečiai dažniausiai gamina vakarienei, susėdę prie šeimos, draugų ar svečių stalo (arba pritūpę, be stalo, kaip tą vakarą). Ne tik skanu, bet ir smagu bendraujant dar ir virti sriubą drauge. Tik yra vienas minusas – sunku nepersivalgyti. Buvau kiek pavargęs nuo ilgos kelionės, valgiau greitai ir daug. Persivalgiau. Nestipri ryžių degtinė (gal 20 laipsnių alkoholio) neatrodė pavojinga mano kūno masei, bet ji tekėjo kaip iš krano. Todėl staiga pajutau, kad nebenoriu nieko kito, tik kristi į lovą savo kambaryje. Ir atsibusti anksti ryte, nes vos už 5 km nuo svečių namų yra bambukų miškas, kurio nuotraukos gūgle kvietė būtinai jį aplankyti.

• Nuo - Iki: Phong Lan Hotel – Mu Cang Homestay

• Atstumas: 113 km, 3:08h

• Keliai: DT106 – DT109 – QL32

• Nakvynė: Mu Cang Homestay, Deluxe Room su ventiliatoriumi 8 Eur už naktį, be pusryčių